Vasario mėnesio pirmojo sekmadienio Evangelijoje Jėzus ir mokiniai pirmą kartą iš arčiau susipažįsta vieni su kitais. Pirmųjų mokinių pašaukimo istorijoje, atrodo, viskas vyksta keistai atbulai: minios veržiasi prie Jėzaus, o būsimieji mokiniai tuo metu ado žvejybos tinklus, tvarko iš po bergždžios žūklės nakties žvejybos inventorių bei ruošia valtis artėjančiam kitam palankiam žvejybos laikui: Jėzus – sau, būsimi mokiniai – sau.
Ir čia įvyksta žmogaus pašaukimo paslaptis. Tikra tiesa, kad ne žmogus pirmiau ieško Dievo, bet Dievas žmogaus. Taigi pirmą žingsnį link mokinių žengia Jėzus pradžiai paprašęs valties, kaip tribūnos, kaip sakyklos, kad galėtų kreiptis į jo laukiančias minias prie ežero kranto. Po to lyg šiaip sau taręs žvejams, o iš tiesų pačiam Simonui, kuris buvo žvejų galva: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“ (Lk 5,4).
Kaip suprantame iš netrukus įvykusio aprašyto Evangelijos stebuklo, tinklai buvo pilni žuvų spurdėjimo. Žvejai, laikę save nusidėjėliais, Jėzaus pakviesti tapo Jo sekėjais – žmonių žvejais...
Kokia šio evangelinio įvykio pamoka mūsų laikmečio žmogui?
Pirma – Dievas, nežiūrint mūsų nuodėmingumo, puikybės ir savęs susireikšminimo, visada mato kiekviename iš mūsų rytojaus šventąjį. Tačiau privalome nors kruopelytę turėti dvasios Simono Petro, kuris išvydęs tokį nepaaiškinamą dienos metu žuvų valksmą čia pat puola Jėzui į kojas ir taria: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Deja, šiandienos visuomenėje vis rečiau sutinkame kuklumą, nusižeminimą, o užtat kiek daug puikybės ir nepamatuoto teisumo?! Gal todėl šiandien vis rečiau ir rečiau Dievas prakalba į žmogų, o pastarasis vis labiau ir labiau kurtėja Dievo malonės balsui.
Antra – ir šiandien galima sutikti ne vieną žmogų, kuris kartais liūdnai prasitaria: „Kai pradėjau gyventi Evangelija ir Dievo žodžiu, lankytis ir melstis bažnyčioje, mano gyvenime prasidėjo vien nemalonumai. Ligos, nelaimės ir gyvenimo džiaugsmo trūkumas“. Kas čia?
Atsakymas vienas – turime tikėti Dievu ir pasikliauti Jo vedančia malone net tuomet, kai aplinkui vien dvasinė tamsa ir jau norisi sukti savo gyvenimą atgal nuo Dievo, nes Dievo malonės pilnatvės gausa kaip tik laukia kiekvieno iš mūsų kartais mums pačioje netikėčiausioje gyvenimo situacijoje.
Ir trečia – kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip esame „minios“ dalis. Kartais „minia“ mums gali priminti pačius nemaloniausius jausmus, tačiau kiekvienas šiltai prisiminsime Sajūdžio laikus, kai minia, o tai yra visa Lietuva, pažadinta laisvės ir nepriklausomybės pažadų, sukūrė naujos Lietuvos ateities pamatus ir tvirtai bei nuosekliai juos įtvirtino.
Šio sekmadienio Evangelijos minia veržiasi prie Jėzaus ne išgirsti kokių saldžių naujienų, pamatyti vienadienių stebuklų, pamaitinti tuščius pilvus, bet, kas svarbiausia – KLAUSYTIS DIEVO ŽODŽIO.
Būkime ir mes visada tik su tokia minia, kuri ieško Dievo Žodžio ir Jo valios.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
